savigyna

Psichologija realioje savigynoje

Psichologija realioje savigynoje yra svarbiausias faktorius. Gatvėje ar kitoje realioje situacijoje, susidūręs su užpuolikais, psichologiškai nepasiruošęs žmogus pamiršta visą techniką ir taktiką, kurią, atrodo, taip gerai išmanė treniruočių salėje, ringe ar ant tatamio. To priežastis yra baimė, kuri iš anksto nulemia kovos baigtį. Psichologinis pasiruošimas savigynoje sudaro 85%, likusius 15% būtų galima padalinti po lygiai – 5% technika (žinoti kaip ir ką atlikti), 5% praktika (technikos atidirbimas su priešininku, kad pajausti kaip viskas veikia) ir 5% fizinis pasiruošimas (nors fizinis pasiruošimas savigynoje nėra svarbiausia dalis, tačiau jėga, greitis ir ištvermė tikrai nemaišo, kai reikia atlikti stipresnius veiksmus tiek smūgių srityje, tiek išsivadavimuose iš sulaikymų, tiek priimant užpuolikų smūgius ir t.t.). Žinant psichologijos svarbą kovinėje savigynoje galima būtų teigti, kad jei žmogus yra bailys iš prigimties, jis jokiu būdu negalės sėkmingai apsiginti ir atsilaikyti tikro užpuolimo metu. Tačiau, neskubėkime iškarto nusirašyti, jei mums nebuvo duota didvyrio drąsa. Šiame straipsnyje norėčiau pakalbėti apie tam tikrus realios savigynos psichologijos aspektus, kurie padės suprasti save, savo pojūčius ir, tikėkimės, leis nugalėti baimę ir įveikti priešininką.

Visų pirmą reiktų pakalbėti apie pojūčius, kurie užplūsta užpuolimo metu, susidūrus su prievarta, agresija. Tikriausiai visi esame patekę į vieną ar kitą situaciją, kada išgyvenome tokius pojūčius: pradeda greičiau plakti širdis, rankos ir kojos ima drebėti, jus pykina, susuka pilvą, jūs išbąlate kaip vaiduoklis. Dažniausiai, visi šie pojūčiai, dar labiau sustiprina jūsų baimę ir sukelia paniką, kurios veikdami jūs jau nepadarysite nieko naudingo, kas padėtų nugalėti priešininką. Aptarkime, kodėl visa tai vyksta, kad suprastumėte, kaip suvaldyti stresą, kaip kontroliuoti savo būseną ir nepulti į paniką.

baime-adrenalinas

Esminį vaidmenį ekstremalios situacijos metu atlieka visiem girdėtas adrenalinas. Žiūrint iš mokslinės pusės adrenalinas (lot. ad - prie – renalis - inkstų) – labai svarbus šerdinės antinksčių dalies hormonas. Adrenalinas – tai pirokatechino darinys, fiziologiškai labai aktyvus. Jo poveikis organizmui analogiškas simpatinės nervų sistemos sujaudinimui. Jis stiprina širdies veiklą, didina kraujospūdį ir gliukozės kiekį kraujyje, stimuliuoja medžiagų apykaitą, lėtina žarnyno peristaltiką. Adrenalino susidarymą organizme skatina stiprios emocijos, sunkus fizinis darbas, šaltis. Giliau pažiūrėję į adrenalino sukeliamus veiksnius pamatysime, kad visi jie yra tikslingi ir nereikia jų bijoti. Tarkim, pagreitėjęs širdies plakimo ritmas pradeda greičiau varyti kraują ir taip maitina jūsų raumenis ir paruošia jūsų kūną kovai, nors nuo to ir pradeda drebėti rankos, tačiau smūgiuoti ir atlikti esminius savigynos veiksmus jūs tikrai galite. Pykinimas ir pilvo sukimas tai paprasčiausi jūsų organizmo savisaugos veiksmai, jis nori paruošti jus kovai, atsikratyti nereikalingo svorio (maisto skrandyje ar išmatų žarnyne), kad jūs galėtumėte judėti žymiai greičiau. Išbalimas - tai kraujo sutekėjimo į svarbiausius organus pasekmė. Kraujas iš paviršiaus suteka gyliau, kur jis yra reikalingesnis, tuo pačiu kažkiek jus apsaugodamas, kad esant įpjovimams kraujas smarkiai netekėtų. Taigi, suprasdami visus atsiradusius pojūčius, jų prasmę, suprantame, kad tai natūrali kūno reakcija ir nereikia jos bijoti. Be to, adrenalino sukeltos reakcijos padaro jus stipresnius, greitesnius bei mažiau jautrius skausmui. Žinoma, yra ir blogoji viso to pusė, kadangi ši nenatūrali savijauta trukdo kovoti, neleidžia blaiviai mąstyti ir atlikti sudėtingų veiksmų. Čia svarbus ir anksčiau paminėtas kraujo sutekėjimas į vidaus organus, kadangi ne tik iš paviršiaus, bet ir iš galvos kraujas nuteka gilyn, taip į smegenis patenka žymiai mažiau kraujo. To rezultatas yra sumažėjusios loginio mąstymo galimybės, žymiai blogesnis situacijos vertinimas ir sprendimų priėmimas (būtent todėl, realioje savigynoje naudojami veiksmai, turi būt kaip galima paprastesni, nes įvairūs sudėtingi kompleksiniai veiksmai, kurie atrodo taip lengvai atliekami treniruočių metu, realioje situacijoje pasidaro neįmanomais). Dažnas jaučia ir tokius simptomus kaip klausos sutrikimas, spengimas ar apskritai beveik apkurtimas, kai nereaguojama į jokius garsus, taip pat galimas regos sutrikimas - tunelinis matymas, kai smarkiai sumažėja periferinio matymo kampas ir matome tik tai, kas yra priekyje, tarsi žiūrėtume pro vamzdį, tačiau net ir tai, ką matome, pakankamai sunkiai galime vertinti ir analizuoti. Šis tunelinis matymas pavojingas tuo, kad nebematome grėsmės iš šonų, todėl, atsiradus šiam regėjimo sutrikimui, reiktų dažniau dairytis į šonus, kad nebūti užpultam netikėtai.

baime-stresas

Visi jaučia adrenalino poveikį, vieni stipriau, kiti silpniau, tačiau nereikia galvoti, kad tik jums atsiranda tokie pojūčiai. Visi jaučia baimę, skirtumas yra tame, kaip greitai jūs sugebėsite su ja susitvarkyti, kaip greit susiorientuosite situacijoje ir suvoksite, kad viskas yra taip, kaip turi būti ir, svarbiausia, jokiu būdu nepasiduokite panikai. Norint suvaldyti stresą, visų pirmą reiktų pasistengti šiek tiek sumažinti širdies plakimo ritmą, kadangi pirmomis konflikto akimirkomis jis gali pašokti labai smarkiai (nuo įprasto 60-80 iki 180 ir daugiau), o jau peržengus 145 pradeda slopti įvairūs įgūdžiai, koordinacija, loginis mąstymas. Taigi, čia labai svarbu kvėpavimas. Dažniausiai, patekęs į ekstremalią situaciją, žmogus pradeda padrikai kvėpuoti arba apskritai sulaiko kvėpavimą, visa tai dar labiau blogina situaciją ir kelią paniką, todėl reiktų pasistengti kiek galima labiau sureguliuoti kvėpavimą. Pabandyti kelis kartus gyliai įkvėpti ir atpalaiduoti pečius, tačiau visą tai darant, būtina neprarasti budrumo ir likti susikoncentravusiam ties priešininku. Šį metodą praktiškai galite išbandyti bet kurioje situacijoje, kai jums kažkas staiga nutinka, patiriate nedidelį sukrėtimą ir t.t. Pabandykite lėtai įkvėpti pro nosį (įkvėpkite kaip galima gyliau), užlaikykite trumpam orą ir iškvėpkite. Atlikite tai bent 3 kartus. Kuo daugiau turėsite praktikos, tuo geriau tai veiks užpuolimo metu ar bet kurioje kitoje ekstremalioje situacijoje.

Be visų išvardintų organizmo veiksnių yra ir kita psichologinio pasirengimo pusė – tai tiesiog pasitikėjimas savimi, savo jėgomis, savo technikomis. Žmogus gali sustiprėti psichologiškai vien dėl to, kad treniruočių metu įgaus pasitikėjimo, ar dėl išmoktų technikų, ar dėl pagerėjusios fizinės formos. Būtent todėl, bet kokios kovinio pobūdžio treniruotes, suteikia žmogui didesni pasitikėjimą savimi, net jei ta kovos rūšis ir nėra optimali gatvės kovai. Čia ir yra priežastis, kodėl daugelis kovos menais ar koviniu sportu užsiimančių žmonių turi didesnę tikimybę apsiginti, ne dėl savo kovinių veiksmų (kadangi daugelis jų dažniausiai gatvėje mažai naudingi ir stresinėje situacijoje sunkiai atliekami), bet būtent dėl psichologinio pasirengimo. Kai jūs žinote, kad kažkokiu savo veiksmu galite padaryti žalą užpuolikui, jūs mažiau galvojate (o juk galvojimui ir taip laiko nėra) ką daryti, kaip smūgiuoti, kas bus jei nepataikysiu ir t.t. Kai jūs tikite savo veiksmais, jūs nebijote jų atlikti ir panaikinate smūgių atlikimo barjerą, tad viskas darosi daug lengviau. Taigi, prie visų adrenalino padarinių suvokimo pridėję tam tikrų elementarių savigynos veiksmų žinojimą (ir aišku praktinį darbą) jūs gerokai pagerinsite savo psichologinį pasirengimą ir tuo pačiu padidinsite šansus sėkmingai apsiginti.

Pabaigai noriu pasakyti, kad realiame gyvenime, tikro užpuolimo metu, visada bus baimė, stresas, adrenalinas, tačiau, kaip matote, adrenalinas turi ir pliusų, ir minusų. Tad tik nuo jūsų priklauso kaip jūs jį panaudosite - ar pasinaudosite juo ir tapsite stipresni, ar pasiduosite panikai ir tapsite auka. Dar vienas labai svarbus dalykas realios savigynos psichologijoje yra kovinis nusiteikimas, bet apie jį straipsnyje Kovinis nusiteikimas realioje savigynoje.

Komentuoti


Apsaugos kodas
Atnaujinti