Gyvenime mus supa daugybė stereotipų, kurių įtakojami, vienoje ar kitoje situacijoje, ilgai nemastydami, mes priimame vienokį ar kitokį sprendimą. Taip yra todėl, kad smegenys ne visada sugeba greitai priimti logiškus sprendimus, todėl eina lengvesniu keliu ir sprendimą priima remiantis visuomenėje paplitusiais stereotipais. Ypač tai liečia ekstremalias, stresines situacijas, kada nėra galimybių blaiviai mastyti, viena iš jų yra būtent užpuolimas.

Konfliktinėje situacijoje yra dvi pusės – tai puolančioji ir besiginanti. Užpuolikas, dažniausiai, yra „intelekto nesužalotas“ asmuo, kurio smegenys nesugalvoja nieko gudriau, kaip tik užpuldinėti žmones, siekiant niekingų tikslų: pasirodyti prieš kažką, kažką iš jūsų atimti, jus sužaloti ir t.t. Reiktų paminėti, kad dažniausiai tai būna alkoholio vartoję asmenys, be to, šiais laikais, dažniausiai užpuolikas būna ne vienas, nes vienam nedrąsu, o gaujoje ir azartas didesnis, noras pasirodyti. Reikia pastebėti, kad tai, jog užpuolikas yra ne vienas, rodo, kad jis tikrai neturi drąsos ir nėra labai stiprus ir, žinoma, niekada nesirinks stiprios aukos, kuri gali pasipriešinti. Todėl jis renkasi lengvesnį grobį, tai yra iš pirmo žvilgsnio silpnesnius asmenis, kurie silpni ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai, nes taip yra didesnė tikimybė, kad jie nesugebės pasipriešinti. Taigi, agresorius, šioje situacijoje, save prilygina medžiotojui, o puolamą asmenį laiko auka, grobiu. Žinoma, jis, kaip medžiotojas, jaučia azartą, norą nugalėti, sunaikinti, pasirodyti prieš kitus. Tuo tarpu iš užpultojo jis tikisi stereotipinio „aukos“ elgesio, t.y. lengvai jį išgąsdinti, atimti, sunaikinti, na ir galbūt, blogiausiu atveju, sulaukti nedidelio, lengvai nugalimo pasipriešinimo. Žodžiu, agresorius nelaukia jokio rimtesnio atsako iš savo aukos ir jo planas yra tiesiog jus užpulti, išgazdinti ir tada jau daryti su jumis ką tik nori. Šis požiūris ir yra užpuoliko stereotipinis požiūris. 

Dabar pažiūrėkime į užpultojo stereotipinį požiūrį. Kaip bebūtų keista, jis, dažniausiai, atitinka užpuoliko planus, t.y. auka iš tikrųjų save laiko auka, pradeda elgtis kaip auka, pasiduoda agresoriaus poveikiui ir elgiasi pagal jo planą. Jei užpultasis neužsiima jokiu koviniu sportu ar kovos menais ir apskritai mažai ką turi su tuo bendro, jis iškarto pasimeta ir pradeda galvoti „mane puola agresyvus asmuo, jis turbūt labai stiprus, jis tikriausiai jau ne vieną yra užpuolęs ir aš jam nieko nepadarysiu, juk aš niekas, paprastas mirtingasis, aš nieko nemoku“ ir vienintelis tokio užpultojo tikslas yra išsisukti iš šios situacijos su kaip galima mažesniais nuostoliais. Čia jis iškarto susitaiko su aukos vaidmeniu ir pripažįsta, kad tų nuostolių tikrai turės ir galvoja tik apie tai, kokie tie nuostoliai bus, ar kažką atims, ar primuš, ar bus kažkas blogiau, na ir, žinoma, galvoja „Kuo mažiau priešinsiuos, tuo mažiau nukentėsiu“. Juk jei bandysi priešintis, tai tik dar labiau supykdysi užpuoliką ir dar labiau nukentėsi. Priėmę tokią "aukos" poziciją jūs niekada nesugebėsite pasipriešinti ir apsiginti.

Ką mums parodo šie agresoriaus ir besiginančio stereotipai, ogi tai, kad norint apsiginti, reikia sulaužyti stereotipus ir apsukti juos į priešingą pusę - nukreipti prieš patį užpuoliką. Visų pirma atsisakykime aukos vaidmens. Pagalvokime logiškai, juk rimti profesionalūs kovotojai nesikabinėja gatvėse prie ko papuola ir neieško kovų ir nemalonumų. Be to, kokia prasmė tikrai stipriam asmeniui kabinėtis prie nieko dėto eilinio žmogaus, juk net ir primušus jį nepajustum jokio pasitenkinimo. Jau vien tai, kad užpuolikas ieško lengvos aukos, parodo, kad jis nepasitiki savo jėgomis ir, nugalėjęs nors ir silpnesnį, nori pasijusti stipriu, dideliu, galingu. Taigi, jei žmogus be jokios priežasties jus puola, vadinasi jis giliai viduje jau nepasitiki savimi, yra silpnas. Be to, kas jis bebūtų, jis yra tik žmogus, toks pat kaip ir jūs, sudarytas iš kaulų ir mėsos ir jis gali nukentėti lygiai taip pat kaip ir jūs, t.y. jūs lygiai taip pat galite jį sužaloti, jis taip pat bijo, taip pat jaučia skausmą. Jūs galite pasipriešinti! Ir tai padaryti yra paprasčiau nei gali pasirodyti iš pradžių. Visų pirmą jūs turite įeiti į kovinę būseną ir atakuoti (plačiau apie nusiteikimą kovai užpuolimo metu skaitykite straipsnyje „Kovinis nusiteikimas realioje savigynoje“). Jei agresorius sulaukia pasipriešinimo, t.y. vietoje maldavimų pasigailėti sulaukia tvirto, griežto atsako, galingų smūgių į reikiamas (gyvybei svarbias) vietas, jo stereotipinis požiūris subyra, jis yra šokiruojamas, jis pajunta, kad dabar skauda jam, dabar liejasi jo kraujas ir dabar auka tampa jis, o jūs tampate medžiotoju. Šitoks stereotipų sulaužymas ir jų kardinalus pakeitimas yra labai svarbus realioje savigynoje. Taip jūs persveriate svarstykles į savo pusę ir pasukate įvykius jums naudinga kryptimi ir, svarbiausia, sugriaunate užpuoliko planą. Po pasipriešinimo momento agresorius dažniausiai pasimeta, jis to nesitiki, jis nebežino ką daryti toliau ir šis pasimetimo momentas yra pati geriausia akimirka jums atlikti viską ko reikia, kad užpuolikas būtų nukenksmintas.

Dar viena stereotipų kryptis yra susijusi su bendru kovos supratimu. Daugelis, prisižiūrėję kovinių filmų ar kovinio sporto, susikuria kovos stereotipą, kuris visiškai neatitinka tikrovės. Jie galvoja, kad gatvės kova yra tokia, kokia ji rodoma koviniuose filmuose, su gražiomis stovėsenomis, sudėtingais smūgiais ir t.t. Dauguma nesupranta, kad filmuose viskas yra vaidinama, tai teatras, su ilgai atidirbinėjamais triukais, gražiais šuoliais, aukštais kojų smūgiais, sudėtingais išėjimais nuo smūgio ir blokais bei kontraatakomis. Viso to pasekoje žmonės susidaro įspūdį, kad būtent tokia yra tikra kova ir tik taip galima kovoti. Kokios šio neteisingo stereotipo pasekmės? Ogi žmogus galvoja, kad jis vis tiek taip nemokės ir tokių veiksmų niekada nepadarys, todėl užpuolimo atveju išvis nesistengia gintis ir iškarto save "nurašo" priimdamas aukos vaidmenį. Kitas variantas, kuris galbūt yra net ir blogesnis, jis tiki, kad tik taip reikia kovoti ir pats bando kautis atlikdamas sudėtingus ir netinkamus veiksmus, kurių visiškai nevaldo ir jų net nesupranta (aukšti smūgiai kojomis, "suktukai" ir t.t.), taip tik pats sau pakenkdamas ir dar labiau nukentėdamas. Ką galima patarti šio neigiamo stereotipo atveju. Visų pirma, pamirškite visus filmus ir visus sudėtingus bei realioje kovoje neįgyvendinamus dalykus. Filmai ir net kovinis sportas neturi nieko bendro su realia savigyna. Gatvėje vyksta kova dėl išgyvenimo, todėl čia tikslas yra ne atlikti kuo gražesnį ar techniškesnį veiksmą, o kuo paprastesnį ir labiau žalojantį veiksmą, kuris suteiktų daug skausmo ir nebeleistų priešininkui tęsti kovos.

Reziumuojant noriu pasakyti, atsiribokite nuo prasimanymų, nuo netinkamų stereotipų, pasistenkite juos sulaužyti ir supraskite kas yra tikra, reali kova. Tai padės jums veikti teisingai ir užtikrintai.

• Ankstesnis
• Tolesnis